*~♥Šaltą sausio rytą♥~*

Štai tokį šaltą sausio rytą aš gimiau
Tik nežinau ar kam nuo to dabar geriau..
Ir vieną šaltą sausio rytą mirsiu aš
Kai baltas sniegas vėl padengs gatves..

Štai tokį šaltą sausio rytą aš verkiau
Nes mažos akys negalėjo rast mamos
O vieną šaltą rytą verksi tu
Kai mano kapas pasidengs sniegu baltu..

Štai tokį šaltą sausio rytą aš kieme žaidžiau
Ir sau draugus iš balto sniego nulipdyt bandžiau
O vieną rytą su vaikais ten žaisi tu
Tik nebebus jau nei manęs nei statinių senų..

Štai tokį šaltą sausio rytą supratau ką reiškia meilė
Kai snaigės sukosi virš miestų ir namų
Gal vieną šaltą sausio rytą suprasi tai ir tu
Tik gali būti jau truputį per vėlu..

*~♥Kai aplink taip šalta♥~*

Ir nesakyk tu jam daugiau kad myli
Ir neik geriau maldaut jo dėmesio daugiau
Ir tavo lova dar tikrai tuščia pabūti gali
Geriau knygas joje skaityk dažniau..

Tu juk gali gyventi ir be jo
Be jo akių, be žodžių, bučinių..
Ir ašaros neturi ristis iš tavo nuostabių akių
Pasaulis pilnas savo meilę dovanoti norinčių žmonių..

Ar tu jauti kaip šiandien šąla
Ir kas tik gyvas ieško šilumos..
Tai eik ir tu geriau į šąlantį pasaulį
Ieškoti to kuris tau savo širdį atiduos..

Nereikia juk liūdėt ir verkti
Geriau iškėlus galvą į pasaulį žvelgti..

*~♥Dykuma♥~*

Ar nori būti ta kuri eis su manim per smėlį
Kuri bus laimingiausia vien dėl to kad aš šalia
Ar pasiryžai būti ta kuri kas rytą saulei patekėjus
Petis petin žengs ta bekrašte dykuma..

Ar nepabūgai to didžiulio vėjo
Kuris pakils kas kartą kopos viršuje
Ir ar ne gaila tau aukoti savo veido
Kurį kelionėje išvargina kaitra..

Ir jeigu tu tikrai tam pasiryžai
Aš vertinu tave ir tau žemai lenkiuos
Nes aš lig šiol tokių nepažinau dar
Kas nepabūgtų šios bekraštės dykumos..

Džiaugiuosi kad pasaulyje yra žmogus
Kuris eis su manim per smėlį ir karščius..

*~♥Šypsausi ir verkiu♥~*

Dabar atėjo ta diena kuomet tikėt pradėjau
Tavim, savim, kad dar yra pasauly gėrio
Dabar many vien optimizmas ir viltis
Ir aš tvirtai tikiu kad tie randai užgis..

Dabar šypsausi jums visiems
Net tiems kurių pakęsti negalėjau
Ir jūsų aš atsiprašau
Kad per mažai mylėjau..

Verkiu dabar taip pat dažniau
Galbūt todėl jog supratau
Kad šiam pasauly amžinai
Išlieka tik širdy jausmai..

Va taip ir bėga dienos šios
Žiūrėk šypsausi ir verkiu
Nes aš suprast nebegaliu
Už ką man lemta eiti šituo keliu..

*~♥Mažytės slėptuvės♥~*

Dažnai bandai pabėgti nuo manęs
O gal tu taip slepiesi nuo savęs..
Už blizgančių drėgnų akių
Net tamsoje tave surast galiu..

Ir negalvok, jog aš to nežinau
Nors tyliu ir retai tau pasakau
Su tavimi pabėgu nuolatos
Tik nieks neranda vietos kurioje slepiuos..

Manau visi mes kartais bėgam nuo savęs
Tik ne visi suranda mūsų slėptuves
O gal neieško niekas jų
O tu žinok jog aš tavas randu..

Ir tamsioje bedugnėje kas kartą pradingstu
Kai tik tave pabėgti bandančią regiu
Tik nieks po to neieško ten manęs
O laukia kol surasiu jų mažytes slėptuves..

*~♥Daugiau nei kartais♥~*

Aš kartais pavargstu nuo triukšmo
O kartais ir nuo mėlyno dangaus...
Aš kartais nesustodamas kalbu per dieną
O kartais tyliu nuo aušros iki tamsos...
Aš kartais trokštu pamatyti tavo veidą
O kartais noriu nepažint tavęs daugiau...
Aš kartais noriu būti mažas vaikas
O kartais noriu tapt suaugusiu labiau...
Aš kartais pabandau būt pats svarbiausias
O kartais noriu dingt minioj pilkų veidų...
Aš kartais trokštu padaryt kitus laimingus
O kartais noriu spjaut ant mane supančių žmonių...
Aš kartais būnu abejingas skausmui
O kartais noriu verkti dėl smulkmenų mažų...
Aš kartais noriu elgtis taip kaip liepia protas
O kartais mane nugali širdis pilna jausmų...

*~♥Trūksta tavęs♥~*

Vienišas medis vidury lauko,
Vieniši paukščiai tik aplinkui skraido.
Šitas mažytis pasaulis šalin veja
Visus, kam savęs veidrody maža.

Nežinai, ar dar sulauksi šiltos rankos,
Ar pamatysi šypseną veide.
Norisi skleisti sparnus ir pakilti,
Kol dar nesibaigė audra.

Pakilti virš vienišo medžio,
Virš vieno vienintelio žaliuojančio medžio.
Jam ir vienam gera, bet nedrąsu,
Nesistenkim ieškoti tikrųjų draugų.

Pavirskime paukščiais ir užmirškime lietų,
Neieškokim pavėsio, geriau ten, kur saulė šviečia.
Nuraminkime sielą ir nepabūgsime  aukščio -
Tik ten surasime tikrąjį draugą.

*~♥Aš čia♥~*

Aš negaliu būti šalia.

Aš danguje, aš žemėje, aš čia.

Aš nematau sparnuoto vėjo,

Nebegirdžiu net tavo juoko...

Atsiprašau baltųjų paukščių.

Atleisk, nakties šešėli!

Ramybėj negaliu tavęs girdėti.

Sunku mąstyt, kai noris rėkti.

Pabusk, bet nesikelk iš jūros.

Pabusk, padangės mėli!

Tavo rankose aš jausiu gėrį -

*~♥Jeigu tik galėčiau♥~*

Jeigu tik galėčiau,
Pasukčiau laikrodį į priekį.
Rodyklės nebesišypsotų,
O aš surasčiau sau pavėsį.

Jeigu tik galėčiau,
Išbraukčiau savo svajones.
Vis vien lietus beprasmis
Ištirpdys jas savo danguje.

Jeigu tik galėčiau,
Pasekčiau naktį bėgiais.
Juk rytas neateis,
Kol nekvepės avietės.

*~♥Sidabrinis takas♥~*

Nakties vėsa
veidan alsuoja.
Mėnulis kabo danguje
ir ilgesingu žvilgsniu
palydi žemę tamsoje.
Tas žvilgsnis-
sidabrinis takas,
slapta mūs
pasimatymų vieta,
ten dešimtmetė
patirtis gyvena,
skaitau jos
paslaptį vogčia,
žaviuosi protu,
aistros galia,
ir optimizmo
gaidele balse...

Nakties vėsa
veidan alsuoja,
šiąnakt mėnulis
taką sidabruoja,
kur sąžinė klajoja
ir ateitis vilioja...